4 min
Yra vienas sakinys, kuris Lietuvoje gyvena ilgiau nei kai kurie automobiliai: „Svarbu, kad nebūtų daužtas.“
Ir viskas, pokalbis baigtas. Jei buvo daužta – bėgam. Jei ne – imam. Skamba logiškai. Netgi saugiai. Bet realybė tokia, kad būtent taip mąstant žmonės ir prisiperka didžiausių „siurprizų“. Nes „daužtas“ nėra diagnozė. Tai tik žodis. O po tuo žodžiu gali slėptis… viskas.
Vienas automobilis „daužtas“, nes kažkas parkinge per stipriai atidarė dureles. Kitas – nes buvo rimtas įvykis, išsiskleidė pagalvės, gal net pusė priekio pakeista ir kažkur garaže „ant greičio“ sulipdyta atgal. Abu – „daužti“. Bet realybėje – du visiškai skirtingi pasauliai. Ir čia prasideda įdomioji dalis.
Realiai, jei automobilis buvo tvarkingai sutvarkytas – su normaliom dalim, ne „iš trijų padarytas vienas“, laikantis technologijų – tu skirtumo dažniausiai nepajusi. Jis važiuos normaliai, bus išlaikyti konstrukciniai saugumo reikalavimai, kitaip sakant – važiuos ir nesiskųs gyvenimu. Dar daugiau – toks automobilis dažnai kainuos pigiau. Ir ne dėl to, kad jis blogas. O dėl to, kad rinkoje yra tas magiškas žodis „daužtas“, kuris automatiškai nupjauna kainą.
Ir tada susidaro paradoksas: vienas žmogus perka „nedaužtą“, bet realiai nieko apie jį nežino, o kitas nusiperka „daužtą“, bet su pilna istorija – ir miega ramiai.
Kuris čia protingesnis? ? Didžiausia problema nėra tai, kad automobilis buvo daužtas. Didžiausia problema – kad tu nežinai, kaip stipriai jis buvo daužtas ir kaip jis buvo sutvarkytas.
Automobiliai keliauja. Iš Vokietijos, iš Prancūzijos, iš JAV aukcionų. Pereina per kelias rankas, per kelias sistemas, per kelias istorijas. Ir kažkur pakeliui dalis tiesos tiesiog… dingsta. Kartais net pats pardavėjas nežino visos istorijos. Ir čia nėra kažkokia sąmokslo teorija – čia kasdienybė.
Todėl tu gali stovėti aikštelėje, žiūrėti į blizgantį, „švarų“ automobilį, girdėti „nebuvo daužta“ ir net neįsivaizduoti, kad kažkada jis buvo parduotas aukcione su stipriai daužtu priekiu.
Ir atvirkščiai – gali pamatyti „buvo daužta“, išsigąsti ir praleisti visiškai normalų, tvarkingai sutvarkytą variantą, nors tas „daužymas“ gali neturėti daug įtakos tolimesnei ekplotacijai. Kėbulas pažeistas krušos, pažeistas ratlankis, ant bordiūro nuplėštas bamperis. Tai dažnu atveju tiesiog kosmetiniai dalykai, kurie nekeičia arba keičia nežymiai automobilio konstrukcijos ar saugumo elementus. Mes nekalbame apie tuos atvejus, kur automobilis jau rimtai gavęs į priekį, šoną, virtęs ar patyręs panašų rimtą įvykį. Pagrindinė mintis, jog daužymai nėra lygūs.
Visa esmė labai paprasta, tik kažkodėl dažnai ignoruojama: nevertink automobilio pagal etiketę. Vertink pagal faktus.
- Kas buvo per įvykis?
- Kiek buvo pažeista?
- Ar buvo liestos konstrukcinės dalys?
- Ar iššovė pagalvės?
- Kaip ir kur buvo remontuota?
Kai turi šituos atsakymus – sprendimas tampa logiškas. Be emocijų, be baimės, be „o jeigu“. Nes realybėje reikia bijoti ne „daužto“ automobilio. Reikia bijoti automobilio, apie kurį tu nieko nežinai. To, kuris atrodo per gražiai. To, kur viskas „idealu“. To, kur istorija baigiasi ties „viskas gerai, tik sėsk ir važiuok“. Nes dažniausiai ten ir prasideda įdomybės. Nesakome, jog taip yra su visais automobiliais, tačiau tokių – tikrai yra.
Protingas pirkėjas šiandien daro labai paprastą dalyką – jis nebespėlioja. Jis pirmiausia pasižiūri, kas tam automobiliui iš tikrųjų buvo nutikę. Juk dabar tai padaryti yra labai paprasta. Užtenka tiesiog pasitikrinti ataskaitą per Autoistorija.lt ir gali pamatyti, kokį gyvenimą gyveno tas automobilis. Ir tik tada sprendi, ar verta net gaišti laiką važiuoti jo apžiūrėti. Nes kai turi informaciją – „daužtas ar ne“ tampa antraeilis klausimas.
Pirmas klausimas tampa: ar šitas konkretus automobilis yra tikrai vertas dėmesio. Ir čia jau prasideda visai kitas žaidimo lygis.