Kaip atpažinti atsuktą ridą? Neleiskite, kad 400 000 km stebuklingai virstų 180 000 km

Jeigu tikėti kai kuriais automobilių skelbimais, Europoje gyvena nepaprastai daug pensininkų, kurie dyzeliniais universalais važiuoja tik sekmadieniais į bažnyčią. Todėl dešimties metų automobilis kažkodėl būna įveikęs vos 170–190 tūkst. kilometrų.

Realybė gerokai kitokia.

Ridos klastojimas vis dar išlieka viena dažniausių apgavysčių naudotų automobilių rinkoje. Skirtingų tyrimų duomenimis, Europoje su pakoreguota rida gali būti parduodamas net kas ketvirtas naudotas automobilis. O tai reiškia, kad perkant automobilį vien gražiai šviečiančiu skaičiumi prietaisų skydelyje pasitikėti tikrai neverta.

Laimei, šiandien atpažinti atsuktą ridą yra gerokai lengviau nei prieš dešimtmetį. Tereikia žinoti, kur žiūrėti.

Kodėl apskritai sukama rida?

Atsakymas labai paprastas – pinigai.

Tas pats automobilis su 180 000 km dažnai kainuoja keliais ar net keliolika procentų daugiau nei identiškas modelis, nuvažiavęs 320 000 km. Kai kurių markių automobiliams skirtumas gali siekti net kelis tūkstančius eurų.

Be didesnės kainos atsiranda ir psichologinis efektas – mažesnė rida pirkėjui sukuria įspūdį, kad automobilis buvo mažiau eksploatuotas, todėl turėtų būti patikimesnis. Būtent tuo ir naudojasi nesąžiningi pardavėjai.

Pirmiausia pamirškite odometrą

Paradoksalu, tačiau skaičius prietaisų skydelyje dažnai yra mažiausiai patikima informacija apie automobilio ridą.

Kur kas daugiau papasakoja pats automobilis.

Jis palieka daugybę smulkių detalių, kurias paslėpti sunku arba tiesiog neapsimoka.

Salonas dažnai išduoda daugiau nei spidometras

Įsėdę į automobilį bent kelioms minutėms tapkite detektyvu.

Pirmiausia apžiūrėkite vairą. Gamyklinė tekstilė ir oda turi aiškią tekstūrą, kuri natūraliai dėvisi. Jeigu automobilis tariamai nuvažiavęs vos 120–150 tūkst. kilometrų, tačiau vairas blizga lyg nupoliruotas arba jo oda jau visiškai lygi, tai gali būti pirmasis signalas, kad deklaruojama rida nėra tikra.

Tą patį verta padaryti ir su pavarų svirtimi bei porankiu. Šios vietos nuolat liečiamos rankomis, todėl nusidėvėjimas dažniausiai būna labai proporcingas automobilio eksploatacijai.

Dar viena itin svarbi vieta – vairuotojo sėdynės kairysis šonas. Kiekvieną kartą lipant į automobilį būtent ši vieta gauna didžiausią apkrovą. Sukritęs porolonas, pratrintas audinys ar stipriai suskilinėjusi oda retai dera su maža rida.

Nepamirškite ir pedalų. Jų guma nusidėvi gana prognozuojamai. Kartais galima pastebėti ir kitą gudrybę – visiškai naujas pedalų gumas automobilyje, kuris akivaizdžiai matęs daug gyvenimo. Tai nebūtinai reiškia klastojimą, tačiau toks neatitikimas tikrai turėtų paskatinti užduoti daugiau klausimų.

Žvilgsnis po kapotu gali nustebinti

Daugelis pardavėjų kruopščiai nuvalo saloną, nupoliruoja kėbulą, tačiau pamiršta smulkias detales po variklio dangčiu.

Būtent ten kartais galima rasti serviso lipdukus ar alyvos keitimo etiketes, kuriose užrašyta paskutinio aptarnavimo data ir rida.

Įsivaizduokite situaciją: prietaisų skydelyje matote 185 000 km, tačiau ant seno serviso lipduko parašyta, kad prieš kelerius metus alyva buvo keičiama ties 315 000 km.

Tokie radiniai kalba patys už save.

Kėbulas taip pat pasakoja savo istoriją

Automobilis, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido greitkeliuose, dažniausiai atrodo visai kitaip nei miesto automobilis.

Daugybė smulkių akmenukų paliktų žymių ant priekinio bamperio, kapoto ar veidrodėlių, mikroįdaužų pilnas priekinis stiklas, stipriai nudaužytas priekinis automobilio paviršius – visa tai dažnai rodo intensyvų važiavimą ilgais atstumais.

Žinoma, tai nėra tiesioginis įrodymas, kad rida atsukta. Tačiau jeigu tokie požymiai visiškai nesiderina su deklaruojamais 150 tūkst. kilometrų, verta būti atsargesniems.

Dokumentai meluoja rečiausiai

Vizualūs požymiai gali kelti įtarimų, tačiau tikrąjį vaizdą dažniausiai parodo automobilio istorija.

Patikrinkite techninių apžiūrų įrašus, serviso dokumentus, draudimo istoriją ir kitus registruotus duomenis.

Jeigu prieš ketverius metus automobilis turėjo 240 000 km, o šiandien parduodamas su 180 000 km, čia jau ne interpretacijos klausimas.

Tai akivaizdus neatitikimas.

Būtent todėl VIN istorijos ataskaitos šiandien yra vienas efektyviausių būdų pastebėti ridos klastojimą. Jose dažnai matomi ridos įrašai iš skirtingų šalių techninių apžiūrų, servisų, draudimo bendrovių ar kitų duomenų šaltinių. Kuo daugiau nepriklausomų įrašų sutampa tarpusavyje, tuo daugiau pasitikėjimo galima turėti automobilio istorija.

O diagnostika?

Dažnai girdima, kad užtenka prijungti diagnostinį kompiuterį ir visa tiesa paaiškės.

Deja, ne visada.

Daugelyje šiuolaikinių automobilių rida saugoma ne tik prietaisų skydelyje, bet ir keliuose valdymo blokuose – variklio, ABS, oro pagalvių ar kitose sistemose. Profesionali diagnostika gali parodyti, ar skirtinguose moduliuose esantys duomenys sutampa.

Vis dėlto patyrę sukčiai kartais pakoreguoja informaciją visuose blokuose vienu metu. Todėl vien diagnostikos nepakanka – ją geriausia vertinti kartu su automobilio istorija ir realia automobilio būkle.

Vienas požymis dar nieko neįrodo

Svarbiausia suprasti vieną dalyką – nei nutrintas vairas, nei nauji pedalai, nei akmenukų žymės savaime neįrodo, kad rida buvo atsukta.

Tačiau kai pradeda nesutapti keli skirtingi dalykai – nusidėvėjęs salonas, keista dokumentų istorija, neįprastai maža rida ir neįtikėtinai patraukli kaina – tikimybė, kad prieš jus stovi sąžiningai parduodamas automobilis, tampa gerokai mažesnė.

Naudoto automobilio istorija visada susideda iš daugybės mažų detalių. Kuo daugiau jų pavyksta patikrinti prieš pirkimą, tuo mažesnė tikimybė, kad vėliau teks brangiai sumokėti už kažkieno „pakoreguotus“ kilometrus.